Esu Lukas
Zaksas.

Patarimai „paleisk“, „nebegalvok“ ar „tiesiog apsispręsk“ dažnai mažai padeda. Žmogus ir pats norėtų taip padaryti. Klausimas – kodėl jam nepavyksta?

Man svarbu į tai įsigilinti. Išgirsti, kokie žodžiai įskaudino, ko žmogus tikėjosi ir ką po tos patirties nusprendė apie save ar kitus.

Todėl dirbdamas klausiu ir tikslinu. Kartais grįžtame prie vieno sakinio ar konkretaus įvykio, nes už jo slypi svarbi mintis, kurios žmogus iki tol nebuvo įvardijęs.

Kai esame įskaudinti, dažniausiai gerai matome tai, kas patvirtina mūsų nuoskaudą. Kai kaltiname save, prisimename savo klaidas, bet ne visada įvertiname aplinkybes, kuriomis priėmėme sprendimą.

Mano darbas — padėti patikrinti šį vertinimą. Užduoti klausimus, kurių galbūt sau neuždavei, ir kartu išnagrinėti tai, kas liko nepastebėta.

Tai nereiškia, kad turi pateisinti kito žmogaus elgesį ar paneigti savo jausmus. Svarbu geriau suprasti patirtį ir nuspręsti, kaip nori elgtis dabar.

Man svarbus atviras pokalbis, kuriame gali pasakyti ir tai, kuo pats nesididžiuoji: kad pavydi, pyksti, bijai ar negali atleisti.

Neskubu daryti išvadų. Tačiau užduodu ir klausimus, kurie gali paskatinti suabejoti įprastu situacijos paaiškinimu. Atsakymus nagrinėjame kartu, tavo tempu.

Man svarbu, kad tai, ką suprasi sesijoje, būtų naudinga už jos ribų — kitame pokalbyje, priimant sprendimą ar vėl susidūrus su tuo, kas anksčiau kėlė įtampą.